Įvadas

Šią dirbtinę kalbą sukūrė Liudvikas Lazaras Zamenhofas. Jis sukūrė gramatiką, Europos kalbų pagrindu, su minimaliu išimčių kiekiu. Leksiką daugiausia sudaro romanų kalbų žodžiai, nors yra ir germanų bei kitų kalbų žodžių. Pirmasis naujosios kalbos vadovėlis pasirodė 1887 metais. Ji sukėlė visuomenės susidomėjimą, nuo kurio ir prasidėjo natūrali kalbos evoliucija bendruomenėje, kuri naudodama kalbą įvairioje aplinkoje, sukūrė kultūrą, susijusią su šia kalba. Po dviejų dešimtmečių gimė pirmieji vaikai, nuo gimimo kalbantys su savo tėvais esperanto kalba. Tad galima teigti, jog kalba, sukurta tarptautiniam bendravimui, kreolizavosi ir tapo esperanto diasporos kalba.

Kalbos pagrindą sudaro indoeuropiečių kalbų žodžiai, tačiau L. L. Zamenhofo tikslas buvo sukurti lengvai išmokstamą kalbą. Būtent todėl gramatika yra agliutinatyvi (būdinga turkų ir finougrų kalboms), o gilesniame lygyje kalba yra izoliacinė (kaip šiaurės kinų ir vietnamiečių kalbos). Tai reiškia, kad morfemos gali būti naudojamos kaip atskiri žodžiai. Esperanto gramatika yra visiškai reguliari, leidžianti sukurti gausybę žodžių, manipuliuojant žodžio šaknimi ir keturiasdešimčia afiksų (pavyzdžiui, iš šaknies {i}san{/i}} (sveikas), galima sukurti žodžius: malsana (sergantis), malsanulo (ligonis), gemalsanuloj (abiejų lyčių ligoniai), malsanulejo (ligoninė), sanigilo (vaistai), saniĝinto (pasveikęs), sanigejo (gydymo vieta), malsaneto (nebaisi liga), malsanego (rimta liga), malsanegulo (didelis ligonis), sanstato (sveikatos stovis), sansento (savijauta), sanlimo (sveikatos riba), malsankaŭzanto (patogenas), kontraŭmalsanterapio (gydymas)...). Pagrindinės kalbos dalys (daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai ir prieveiksmiai) turi galūnių sistemą, kuri leidžia atpažinti visas kalbos dalis. Sisteminė gramatika verčia kalbą lengvai išmokstama, o gebėjimas kurti naujus žodžius paverčia ją viena produktyviausių pasaulio kalbų, su neribotu žodžių kiekiu, galinčiu išreikšti vis naujas idėjas arba būsenas. Pavyzdžiui, galima parašyti fantastinį romaną apie išgalvotus stalo formos marsiečius ir pavadinti juos tablo (stalas), tablino (moteriškos lyties stalas), tablido (stalo palikuonis). Mes galime įsivaizduoti prietaisą, kuris supaprastina lytinį gyvenimą ir pavadinti jį sekssimpligilo (sekso paprastintojas), žmogų, kuris vaikšto užpakaliu į priekį - inversmarŝanto (vaikštantis užpakaliu į priekį), priemones nuo dogmatizmo - maldogmigilo (antidogmatizatorius) ir t.t.

Istorija

Gramatika

Visi daiktavardžiai baigiasi galūne -o: tabl-o (stalas), lamp-o (lempa), hom-o (žmogus).

Visi būdvardžiai baigiasi galūne -a: bela (gražus), granda (didelis), malgranda (mažas).

Visų veiksmažodžių bendratys baigiasi galūne -i: havi (turėti), iri (eiti).

Esamojo laiko veiksmažodžiai baigiasi galūne -as: mi manĝas (aš valgau), li manĝas (jis valgo), ili estas (jie yra), mi estas (aš esu), ŝi estas (ji yra).

Butojo laiko veiksmažodžiai baigiasi galūne -is, pavyzdžiui: li lernis (jis mokėsi), ili estis (jie buvo), homo estis (žmogus buvo), li manĝis (jis valgė).

Galūnė -os žymi būsimąjį laiką, pavyzdžiui: mi lernos (aš mokysiuos), Marko sidos (Markas atsisės).

Be vardininko galūnės dar yra galininko galūnė, naudojama daiktavardžiams, būdvardžiams ir įvardžiams (vienaskaitoje ir daugiskaitoje): -n (Mi vidas aŭton. Aŭton mi vidas. = Aš matau automobilį.)

Dėka galininko linksnio žodžių tvarka sakinyje yra laisva.

Daiktavardžių ir būdvardžių daugiskaitą žymi galūnė -j, prijungiama prie -o arba -a galūnės: libro (knyga), libroj (knygos).

Yra apie keturiasdešimt priešdėlių ir priesagų, padedančių sukurti naujus žodžius. Vienas dažniausiai naudojamų priešdėlių yra priešdėlis mal-, keičiantis žodžio reikšmę į priešingą: bona (geras) - malbona (blogas), bela (gražus) - malbela (negražus).

Priesaga -ul reiškia žmogų su tam tikromis ypatybėmis, pavyzdžiui: grandnazulo (didžianosis, žmogus su didele nosimi). Priesaga -in sukuria moterišką formą: grandnazulinoj (didžianosės, moterys su didžiule nosimi).