Įvadas

Romų kalba (Romani čhib, Romane/s/, Romano/s/) vienintelė Europoje atstovauja indoarijų kalbų atšaką indoeuropiečių kalbų šeimoje. Ja kalba nuo Sinkijang autonominio regiono Kinijoje, Irano, beveik visoje Europoje ir kitose užsienio šalyse.

Nors kai kurie Europos romai vis dar yra klajokliai, dauguma romų ir sinti šiandien jau - sėslūs. Maždaug nuo 10-ojo amžiaus romai pajudėjo iš Šiaurės Vakarų Indijos ir Pakistano (daug panašumų su šio regiono kalbomis galima rasti Rumunų kalboje) į vakarus. Keliaudama į Europą romų kalba pasiskolino persų, armėnų, graikų kalbų žodžių, tikriausiai jie buvo apsistoję ties rytinėmis Bizantijos sienomis, bet vėliau persikėlė toliau į vakarus, galbūt dėl turkų antpuolių. Jų buvimas buvo užfiksuotas Serbijoje, Kroatijoje 14 amžiuje. Jų kalboje jautėsi didelė graikų kalbos įtaka, ne tik žodyno, bet ir gramatikos. Vėliau buvo stiprioje slavų, rumunų, vengrų, vokiečių ir Pietų-Rytų turkų kalbų įtakoje.

Visi romai yra dvikalbiai arba daugiakalbiai, todėl savo kalbos praradimo rodiklis yra didžiulis. Tačiau romų kalba - gyva, ypač Rytų, pietryčių ir Vidurio Europoje. Gimtąja kalba kalbančių skaičių nustatyti sunku, tačiau ja tikriausiai kalba apie 3-4.000.000 žmonių, išsisklaidžiusių po beveik visą Europą, todėl tai yra labiausiai paplitusi kalba Europoje. Romai taip pat turi rašytinę kalbą su turtinga šiuolaikine literatūra, bet neturi visuotinai pripažintos rašybos, gramatikos ir leksikos. Būta bandymų sukurti bendrinę kalbą, bet jos, deja, neprigijo. Slovakijoje, Makedonijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje (o kartais ir kitur) regioninės kalbos normos vystosi, tačiau pagrindinė kliūtis tolesniam jų plitimui yra mažas romų raštingumo lygis. Deja, romai turi kitų problemų nei rūpintis gražia senovine kalba, artimiausia sanskrito kalbos giminaite. Romų kalbos naudojimas internete rodo kai kurias suvienodinimo tendencijas, kurios galbūt įtakos ateityje vystant standartinę romų kalbą. Romų kalba turi tam tikrą pripažinimo laipsnį, tai - mažumos kalba Kosove, Makedonijoje, Rumunijos, Kroatijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Austrijoje.

Dialektai

Didžiausia romų koncentracija dabar yra Rytų Europoje: Slovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Makedonijoje ir Serbijoje, bet ir kitose Europos šalyse, kur jie kalba vietinėmis tarmėmis, kurias galima dalinti į dvi pagrindines grupes: įtakotus rumunų kalbos (Vlach: Lovari, Kalderash, Gurbet) ir įtakotą sinti kalbos, kurią sudaro Karpatų ir dvi skirtingų grupių Balkanų tarmės.

Sinti tarme kalba čigonai Šiaurės ir Vakarų Europoje, Čekijos ir Slovakijos Karpatuose. Arli / Erli tarmėmis kalba Makedonijoje, Bulgarijoje, Pietų Serbijoje, Kosove, Albanijoje. Kita įvairių Balkanų tarmių grupė (Ursari, Drindari, Bugurdzi ir t.t.) žymiai skiriasi nuo Erli / Arli ir juos akivaizdžiai įtakojo graikų kalbos fonetika ir leksika. Taip pat yra daug izoliuotų ir archajiškų kalbos rūšių, tokių kaip Burgenlando Romano ar Dolenski romų dialektai Slovėnijoje, greičiausiai yra susiję su kroatiškai (Istriani) kalbančių romų Italijos, Brescia apylinkėse.