Kalbos politika

Dauguma visuomenių naudoja daugiau negu vieną kalbą arba kalbos rūšis. Tokios visuomenės vadinamos daugiakalbėmis ir joms tenka rinktis kalbos politiką, kuri yra priemonių rinkinys, vystant arba trukdant naudotis atitinkamomis kalbomis. Daug tautų naudoja kalbos politiką, kad palaikytų vieną oficialią kalbą kaip nacionalinę kalbą. Kitos šalys bando apsaugoti regionines ir etnines kalbas, ir skatina jų vystimąsį. Dar kitos šalys naudoja daugiakalbystės modelį, pavyzdžiui, Šveicarija, kur yra keturios oficialios kalbos arba Kanada su prancūzų ir anglų kalbomis. Ši kalbų politika vysto bilingvizmą tiek valstybiniame, tiek buitiniame lygyje.

Nacionalinės ir tautinių mažumų kalbos

Kai viena kalba tampa nacionaline kalba, kitos virsta tautinių mažumų kalbomis. Kai kurie kalbų politikos tipai palaiko ir gina tautinių mažumų kalbas nacionalinės ir tarptautinės jų stichijos rėmuose. Kitiems parankesnė yra lingvistinė diskriminacija ir kalbų naudojimo teisių ribojimas arba netgi nacionalinių mažumų kalbos draudimas. Kai kurios mažumos atsiranda, besiplečiant lingvistinėmseritorijoms iš kaimyninių šalių (kaip slovėnai arba vokiečiai Šiaurės Italijoje) arba dėka imigracijos (albanai ir chorvatai Pietų Italijoje, čigonai (romai) visame pasaulyje) arba dėl istorinių įvykių (judėjų išėjimas, romėniška Balkanų kolonizacija: valachai, arumunai).

Mažumos savo šalyje

Kitas mažumos tipas yra vietinė kalbinė mažuma, pavyzdžiui, friulų ir ladinų kalbos Italijoje, kuris skiriasi nuo italų, bet yra romanų kalbos šeimos narys, kaip ir italų. Italija išvis yra daugelio romanų kalbų namai, ir lingvistikos požiūriu pati jauniausia Europos šalis. Pavyzdžiu, tokių vernakuliarinių kalbų (regioninių kalbų) gali būti sardinų, pjemonto ir neapoliečių kalbos. Jos vystėsi nepriklausomai nuo lotynų, kaip ir toskanų italų. Kitaip tariant tai - ne italų kalbos dialektai, o regioninės kalbos. Jų skirtingos tipologinės charakteristikos ir istorinės ypatybės, bet jos nėra pripažįstamos mažumų kalbomis dėl įvairių priežasčių. Iš dalies dėl poreikio nebuvimo tarp pačių kalbos nešiotojų, bet iš dalies tai yra pasekmė monoligvistinio kalbos modelio politikos, kuri tvirtina, kad italų yra vienintelė valstybės kalba.

Dialektai

Kalbos nešiotojai ne visuomet kalba standartizuota kalba, vietoj jos jie naudoja dialektus, tai - regioninės kalbos porūšiai arba poklasiai su kai kuriais žodyne, tarimo arba gramatikos skirtumais. Taip pat gali būti akcentas, įvairių rūšių vienoje kalboje, labiausiai tai pasireiškia tarime. "Akcento" terminas kalbos rūšiai nukreipia mus į dialekto akcentą (nes yra įvairios vietinės išraiškos) ir standartinės variacijos akcentą, kuris irgi yra dialektas, tik turi aukštesnį socialinį prestižą, krupščiai vystytą įvairioms socialinėms komunikacijos funkcijoms: formaliai ir neformaliai, raštu ir žodžiu. Tarimas, leksika, gramatika, rašytiniai kanonai standartizuotos kalbos turi fiksuotas, privalomas normas visiems kalbantiems, bent jau formaliame bendravime. Kalba taip pat gali demonstruoti, atspindėti socialinę kalbančiųjų poziciją. Darbos klasės atstovų kalba skiriasi nuo kitų socialinių sluoksnių (tai liečia ir dialektą, ir standartizuotą kalbą). Gali būti kalbos skirtumai tarp jaunų ir pagyvenusių žmonių, vyrų ir moterų ar įvairių socialinių grupių. Jauni žmonės ir profesinės bendruomenės naudoja specializuotą kalbos tipą. Juristai, daktarai ir vagys turi savo žargoną, yra gatvės kalba, jaunimo slengas. Terminologijos požiūriu tokia kalbos forma vadinama sociolektu, tai yra socialinė kalbos rūšis.

Geru namų darbu galėtų būti Bernardo Šou Pigmaliono skaitymas arba spektaklio žiūrėjimas.