Žmogui yra būdinga siekti tobulybės visur, nepriklausomai nuo to, pavyks jam tai ar ne. Tai vyksta politikos, technologijų ir net biologiniame lygyje, ir gali turėti tiek nuostabių, tiek katastrofiškų pasekmių. Viena iš mėgstamų homo politicus tobulinimo sričių yra kalba, esminis kalbos nešiotojo socialinio identiteto požymis. Kalba yra galinga poveikio priemonė. Todėl politikai, lingvistai, filosofai ir rašytojai visada siekė keisti kalbą, neleisti jai natūraliai vystytis, vienos kalbos buvo slopinamos, kitos išaukštinamos, ortografijos taisyklės buvo nuolat keičiamos arba keičiami žodžiai su negatyvia prasme į eufemizmus. XIX ir XX amžiuje, atsiradus nacionalinėms valstybėms, Europoje nacionalinės kalbos buvo priveligijuotos, lyginant su tautinių mažumų kalbomis.

Kalbos buvo dirbtinai gryninamos. Taip vengrų kalboje buvo pašalinti vokiškos ir lotynų kilmės žodžiai ir sukurti savi vengriški atitikmenys. Prancūzų kalbos akademija nuolatos kovoja (nesėkmingai) su anglų kalbos įtaka. Islandijos imigrantai buvo verčiami keisti pavardes pagal vokišką pavyzdį dėl islandų kalbos patronimų sistemos. Aišku, literatūra (arba jos nebuvimas) turi didžiulę įtaką kalbos likimui, o gyva literatūrinė tradicija gali padėti nustatyti, ar reikia keisti arba stabilizuoti kalbos pokyčius, kaip tai demonstruoja slovakų kalbos pavyzdys XIX amžiuje, kai besiformuojant nacijai tarpusavyje varžėsi trys literatūrinės kalbos versijos, ir viena iš jų tapo šiuolaikine slovakų kalba.

Kalbama ne tik apie žodžius, reikšmes ar begalines vokiečių kalbos ortografijos reformas - kalbos dažnai yra planuojamos pagal politinius arba ideologinius motyvus. Taip susikūrus žydų valstybei senosios literatūrinės kalbos pagrindu buvo sukurtas šiuolaikinis ivritas, nors galima buvo naudoti jidiš kalbą. Taip pat norvegų kalbos projektas (Nynorsk) buvo svarbi priemonė atskiriant Norvegiją nuo Danijos, sukuriant naujos kalbos normas vietinių tarmių pagrindu, o ne Oslo sostinės kalba, kur jautėsi stipri danų kalbos įtaka.

Ypatingas kalbos planavimo scenarijus yra tarpkultūrinė komunikacija (interlingvistika). Tuo metu postkolumbinėje epochoje vergų prekybos vystymosi dėka atsirado pidžin ir kreolų kalbos. Kai kurios kalbos buvo tikslingai standartizuotos, supaprastintos arba sukurtos specialiai tarpkultūrinei komunikacijai. Standartizacijos pavyzdžiu gali būti tokios pagalbinės kalbos (auxlangs) kaip šiuolaikinė suachili kalba Rytų Afrikoje arba jėzuitų Lingua Geral kolonijinėje Brazilijoje, kuri rėmėsi vietine tupi kalba ir buvo plačiai naudojama mišriose šeimose ir Amazonės regione prekyboje. Tikslingą supaprastinimą galima pastebėti tokiuose projektuose kaip Basic English, Interlingua arba Latino sine flexione, o profesionalūs žargonai dažnai supaprastina gramatiką ir tuo pačiu metu praturtina profesiniais terminais (pavyzdžiui, angliška terminologija aviacijoje). Kalbos, sukurtos egzistuojančių natūralių kalbų pagrindu vadinamos a posteriori, tuo tarpu kalbos, sukurtos filosofinių sistemų, logikos, simbolių, garsų ir t.t. pagrindu, vadinamos priori. Tais laikais, persunktais žiaurumo ir prievartos, nacionalistinio kalbos planavimo ir kultūrinio tautinių mažumų slopinimo, užgimė priešinga tendencija, nukreipta į aposteriorinių kalbų sukūrimą, vienijančių skirtingas kultūras ir besiremiančias humanistiniais pagrindais. Vienas iš sėkmingiausių tokių projektų buvo esperanto kalba, sukurta 1887 metais. Jos leksika ir garsinės sistema remiasi egzistuojančiomis kalbomis, daugiausia romanų, tuo pačiu metu naudoja reguliarią gramatiką ir afiksų sistemą naujų žodžių darybai. Nežiūrint į pastovumą ir tikslingą tarptautinės komunikacijos funkciją, esperanto sugebėjo virsti įprasta kalba, nes turi savo kalbos nešiotojus ir poetus. Kaip ir bet kuri kita kalba, naujus terminus ji gauna skolinių keliu arba kūrybingu kalbos naudojimu visuomenėje, stengiantis sumažinti kalbos planavimo įtaką, kurią įtakoja savos kalbos akademijos tokios kaip ir Prancūzų kalbos akademija. Ta prasme, šiuolaikinė esperanto kalba yra mažiau planuojama kalba nei pavyzdžiui šiuolaikinė norvegų kalba, kuriai yra būtinas nuolatinis valymas identiteto išsaugojimui.

Egzistuoja keli žinomi nepriklausomi apriorinių kalbų pavyzdžiai, kai kurie iš jų yra puikus pavyzdys, koks išradingas, linksmas ir kūrybingas gali būti žmogaus protas. Solresol, pavyzdžiui, pagrindas yra muzikinė notacija, ją galima sudainuoti, sušvilpti, išreikšti spalvomis arba pirštų kombinacijomis. Skirtingai nuo Kanarų salų piemenų švilpesio kalbos, Solresol turi sąmoningai suplanuotą leksiką.

Žmonės tikslingai kuria tokias kalbas, kartais tas tikslas būna slaptumas, o ne suvokimo paprastumas. Dauguma tokių kalbų yra užkoduotos egzistuojančių kalbų versijos, pavyzdžiui, Astridos Lindgren "banditų kalba" (rövarspråket). Gali taip pat egzistuoti tokios kalbos a priori, kaip mistinė Hildegardo fon Bingeno Lingua Ignota, kurioje buvo naudojama lotynų kalbos gramatika, o žodžiai ir raidės buvo išgalvotos. Kai kurie kūrėjai, kurdami savo meninius pasaulius, praturtino juos išgalvotomis kalbomis (artlang'ai), žinomiausi pavyzdžiai, Tolkieno elfų ir goblinų kalbos, universali klingono kalba "Star Trek" filme, iš naujausių kalbų Na'vi "Avatar'o" ir Dothraki "Sosto Žaidimai" filmuose. Tuo pat metu visos paminėtos kalbos atrodo ir funkcionuoja taip pat kaip ir įprastos kalbos, tačiau yra kalbos, sukurtos filosofiniais arba loginiais pagrindai, kurių tikslas yra sąvokų klasifikacija. Pavyzdžiais gali būti XVII a. Leibnico filosofinė sistema arba šiuolaikinės logikos kalbos Loglan ir Lojban.

Galiausiai, atskirą kalbos planavimo sritį sudaro terminologijos, kur chemikai, biologai, geologai ir sociologai, siekdami išlaisvinti žodžius iš kasdienių neapibrėžtumo kaprizų, dvireikšmiškumo ir kalbos pokyčių, apibrėžia žodžių reikšmes, pašalindami neapibrėžtumo faktorių. Kai kuriose srityse terminologija papildoma moksline arba profesionalia gramatika. Pavyzdžiu gali būti cheminių terminų sudarymas (pats ilgiausias žodis kai kuriose kalbose) arba lotyniška medicininė terminologija, leidžianti standartizuoti išsireiškimus, sakinius. Įkvėpti tokių terminologinų darbų ir "enciklopedinio" 19 a. judėjimo lingvistai bando kurti taip pat lingvistines ontologijas ir taip vadinamus "žodžių tinklus", kuriuose terminai neapibrėžiami, o klasifikuojami ir susiejami tarpusavyje (pav. WordNet).