Žmogus - socialinis sutvėrimas. Jis arba ji visada yra susiję su kitais žmonėmis emociniais ryšiais - draugyste, aistra arba meile. Grupę sudaro mažiausiai du žmonės. Pirmoji grupė, kuriai priklauso ką tik gimęs žmogus - jis ir jo motina. Vėliau priklausomų vis didesnių ar mažesnių grupių skaičius išauga.

F. de Saussure kalbą apibrėžia kaip struktūrą, kaip ženklų sistemą, naudojamą komunikacijai. Ženklai yra savaiminiai, o kalba - socialinis reiškinys, turintis dvi funkcijas: komunikaciją ir identifikaciją. Kituose skyriuose mes tyrinėsime komunikacinę funkciją ir jos lingvistinius aspektus, o čia mes apžvelgsime indentifikacinę funkciją.

Pagrindinis grupės reikalavimas yra atskirti savo grupės narius nuo svetimų. Nariai išmoksta grupės kalbą, pagal ją ir vyksta narių identifikacija. Kalba yra pagrindinė grupės narių indentifikacijos priemonė, pagal ją nustatoma kas jai priklauso, o kas ne.

Kalbas galima skirstyti į žmonių ir likusias (gyvūnų, mašinų...). Žmonių kalbos naudojamos bendravimui. Visos žmonių kalbos tuo pačiu yra ir natūralios ir dirbtinės. Dirbtinės - todėl, kad jose naudojami sukurti ženklai - žodžiai, sukurti žmonių. Natūralios, nes turi gilią gramatinę struktūrą. Ta struktūra yra natūrali ir viena visiems žmonėms, tai yra bet kurią kalbą gali išmokti bet kuris žmogus.

Esperanto, pidžino ir kreolų kalbos yra tokios pat kaip ir etninės kalbos, dialektai ar įvairios slengo formos. Pagrindinis kalbos sistemos pripažinimo kriterijus yra jos priklausomybė kokiai nors grupei, kur ji yra nuolatos naudojama.

Žmonės sukūrė rašmenis, o po to valstybes, valstybės nustatė valstybines kalbas, kurios skiriasi nuo kitų etninių, savaime besivystančių kalbų savo normuotumu, apibrėžtumu, standartiškumu. Standartinėse kalbose reguliuojama ortografija, tartis, rašomos gramatikos ir sudaromi žodynai. Todėl pokyčiai tokiose kalbose vyksta lėčiau, nei stichinėse kalbose.

Kiekvienas žmogus priklauso daugybei grupių (šeimai, miestui, regionui, tautai, religijai, filosofijai, draugams ir t.t.) kiekviena grupė siekia vystyti savo kalbos variaciją, kad jos nariai galėtų lengviau indentifikuotis ir atsiskirti nuo kitų grupių. Todėl kiekvienas asmuo kalba daugybe kalbos variacijų arba registrų, net pats to neįtardamas. Žmonės kalba skirtingomis kalbomis dėl savo skirtingos prigimties.

Kiekviena kalba siekia būti kuo plačiau naudojama, ir kiekvienas žmogus siekia naudoti gretimų grupių kalbą, kad palengvintų savo komunikaciją. Ta prasme kai kurios kalbos auga dėka bendro stabilumo faktoriaus (karinio, ekonominio ir t.t.), tai pat dėl savo kultūrinio patrauklumo (kultūros sąvoka apima meną, išsilavinimą, religiją ir t.t.) ir tampa daugiau ar mažiau naudojama tarptautine kalba.

Pačios stipriausios kalbos kaip taisyklė turi tendenciją būti naudojamos kaip tarptautinės kalbos. Egzistuoja kelios tarptautinės kalbos. Nepaisant atrodo dominuojančios anglų kalbos padėties daugybė žmonių šia kalba pasaulyje nešneka. Rusų kalba atlieka tarptautinės kalbos funkciją buvusioje TSRS teritorijoje, ispanų - visoje Lotynų Amerikoje (išskyrus Braziliją), prancūzų - daugumoje Frankofonijos šalių, kinų - didžiuliame regione aplink Kinijos valstybę. Įvairios tarptautinės kalbos paplitusios tarp žmonių grupių, neturinčių apibrėžtų teritorijų, pavyzdžiui, Romų ir Sinti, Ivritas, iki izraelio valstybės sukūrimo, Esperanto ir t.t.

Valstybės, kurios kuriasi kelių etninių grupių pagrindu, privalo surasti neutralią kalbą kaip naujos visuomenės indentifikacijos priemonę, pavyzdžiui, indoneziečių kalba. Jeigu valstybės kalbai naudojama pačios įtakingiausios etninės grupės kalba, tai tokios valstybės kaip taisyklė pasmerktos trumpam egzistavimui (pavyzdžiui, buvusi TSRS, Jugoslavija ir t.t) arba ilgalaikiams neramumams.