Įvadas

Terminas rumunų kalba kartais naudojamas bendresne prasme, apimant keturias kalbas arba dialektus: Dako-Rumunų, Aromanų, Megleno-Rumunų ir Istro-rumunų . Šiomis kalbomis, kurių tarpusavio suvokiamumas yra sunkus, yra kalbama į šiaurę ir į pietus nuo Dunojaus, prieš prasidedant slovėnų genčių gyvenvietėms pietuose. Šios keturios kalbos taip pat žinomas kaip Rytų romanų kalbos. Kai terminas Rumunų kalba naudojamas šia prasme, terminas Dako-Rumunų yra naudojamas tinkamai.

Istorija

Rumunų kalba susiformavo iš šnekamosios lotynų kalbos, adaptavus dakų kalbą pirmaisiais mūsų eros amžiais. Rytų romanų kalba atsirado 3 amžiuje ir atsiskyrė nuo proto-rumunų kalbos 10 amžiuje, kai regionas pakliuvo į Bizantijos imperijos įtaką.

Rumunų kalba buvo nežinoma viduramžiais, ir pirmieji istoriniai įrašai atsirado tik 16 amžiuje.

Seniausias išlikęs dokumentas rumunų kalba yra Neakso laiškas (1521), užrašytas kirilica. Kirilica buvo naudojama (greta lotynų rašmenų) iki 1860, kai rumunų lotyniški rašmenys buvo oficialiai pristatyti.

Moldavijos ryšiai su Rumunija

Teiginys, kad moldavų kalba skiriasi nuo rumunų buvo labai skatinamas Moldavijos autonominės Tarybų Socialistinės Respublikos (įsteigta 1924). Tai buvo pabrėžiama, naudojant kalbai kirilicos abėcėlę. 1932, abėcėlė buvo oficialiai pakeista į lotynų ir rašyba, turėtų būti identiška su standartine rumunų. Tendencija pasikeitė 1938 metais, kai kirilica abėcėlė vėl tapo oficialia. Tai tęsėsi ir po 1940 m Moldavijos Tarybų Socialistinės Respublikos sukūrimo (prie kurios buvo prijungta Besarabija, atimta 1940 metais iš Rumunijos), kol 1989 m. lotyniški rašmenys (tapatūs rumunų rašmenims) vėl buvo paskelbti oficialiais. 1991, respublikos pavadinimas buvo pakeistas iš Republica Sovietică Socialistă Moldovenească (Moldavijos TSR) į Republica Moldova (Moldovos Respublika), kuri yra dvigubo vardo Moldova/Moldavija priežastis daugelyje kalbų.

Atplėštas Padniestrės regionas moldavų kalbai naudoja Kirilicos abėcėlę.

Gramatika

Rumunų yra romanų kalba, kurio žymimieji artikeliai yra enklitiniai: tai yra, pridedami prie daiktavardžio pabaigoje (kaip Skandinavijos, Bulgarijos ir Makedonijos), o ne daiktavardžių priekyje (Proklityka). Jie susiformavo, kaip ir kitose romanų kalbose, iš Lotynų kalbos parodomųjų įvardžių.

Rumunų kalbos daiktavardžiai turi tris gramatines gimines: vyrišką, moteriškąją ir viduriniąją. Viduriniosios giminės daiktavardžiai linksniuojami kaip vyriškų daiktavardžių vienaskaitos ir moteriškų daiktavardžių daugiskaita. Skirtingai nei lotynų kalboje, kurioje viduriniosios giminės daiktavardžiai linksniuojasi atskirai.

Daiktavardžiai, kurių pagrindinės formos (vienaskaitos, vardininko, be artikelio) pabaigoje yra priebalsis arba balsis/pusbalsis -u yra daugiausia vyriškos arba viduriniosios giminės; jei jie baigiasi -ă arba -a jie paprastai yra moteriškos giminės.

Rumunų kalba paveldėjo iš lotynų penkis linksnius: vardininką, kilmininką, naudininką, galininką ir šauksmininką. Morfologiškai, vardininkas ir galininkas yra identiški; kilmininkas ir naudininkas dalinasi ta pačia forma (šios poros skiriasi asmeniniais įvardžiais). Šauksmininkas naudojamas tik daiktavardžiams, apibūdinantiems žmonės arba dalykams, kurie sprendžiami tiesiogiai, ir yra moderni tendencija naudoti vardininką vietoj šauksmininko.

Greitakalbės

• Pipotele priponite în panoplia paralelipipedelor pompau pipăind pampoanele laptopurilor.
• Mormolocii momiți mimetic comemoraseră ramificațiile milimetrice în magazin în dendometacinul lucidității memorialisticii înmărmurite numismatic.
• Am o vâjâitoare care vâjâie ca un avion vâjâitor. Vâjâie tare vâjâitoarea, dar mai tare vâjâie avionul vâjâietor.
• Când am zis c-am zis c-om zice, că tu zici c-am zis c-om zice, nici n-am zis c-am zis c-om zice, da tu zici c-am zis c-om zice.
• Știu că știu că știu că-i știucă şi mai știu că știu că muşcă.