Yra eilė skirtingų komunikacijos sistemų, kurios naudoja ženklus, o ne balsą. Čia mes daugiau kalbėsime apie natūralią kurčiųjų gestų kalbą. Tai natūraliai besivystančios pilnavertės kalbos, kurios skiriasi ir nuo kalbų, naudojančių balsą, ir viena nuo kitos.

Jos skiriasi nuo dirbtinių ženklų sistemų, kurios kuriamos girdinčių žmonių. Paskutinės sistemos skolinasi atitinkamą žodyną iš natūralių kalbų ir kuria jį, kad imituotų struktūrą šnekamasios kalbos. Nors šios sistemos ir naudingos apibrėžtame kontekste, bet nepatogios ilgai naudojant, ir kurtieji nenaudoja jų tarp savęs. Gestų kalbos neperženkia nacionalinių ar šnekamųjų kalbų ribos. Pavyzdžiui, britų gestų kalba ir amerikiečių gestų kalba nėra savaime suprantamos, net praktiškai nieko bendro neturi.

Žodžių ekvivalentas gestų kalbose yra ženklai, sudaryti iš trijų pagrindinių komponentų.

  • rankos forma: pirštų konfigūracija, ištiestų arba sulenktų. Daugumoje gestų kalbų yra apie 30 įvairių rankų formų.
  • Rankos padėtis: (artikuliacija): apima apie 10 rankos padėčių kalbančiojo kūno atžvilgiu arba erdvėje tarp jų (remiasi opozijomis:kairė-dešinė, viršus-apačia, pirmyn-atgal).
  • Judėjimas: Šis komponentas aprašo rankų judėjimo kryptis. Yra šešios pagrindinės kryptys, kurios gali modifikuotis skirtingais būdais.

Jeigu balsinėse kalbose žodžiai gali būti aprašyti riboto kiekių priebalsių ir balsių kombinacijomis, tai gestų kalbose žodžiai kombinuojami iš riboto skaičiaus rankos formų, padėčių ir judėjimų. Tipologijos požiūriu gestų kalbos gramatika turi dvi charakteristikas, kurios egzistuoja ir balsinėse kalbose, bet paprastai nesutinkamos vienu metu. Iš vienos pusės jos - labiau analitinės ir priklauso nuo gestų sekos. Gestų kalbos daugiausia priklauso SVO tipui (subjektas-veiksmažodis-objektas - reiškia veiksnys eina prieš tarinį, o papildinys paprastai yra sakinio pabaigoje), bet galimos ir variacijos.

Kalbos gestų morfologija remiasi dviem procesais.

Vienas iš jų - reduplikacija (viso arba dalies gesto pakartojimas). Daugelyje gestų kalbų daiktavardžiai yra kuriami iš veiksmažodžių, trumpinant arba pakartojant judesį, pavyzdžiui, SĖDĖTI reiškia veiksmažodį "sėdėti", o SĖDĖTI-SĖDĖTI reiškia kėdę.

Kitas procesas yra vidinė modifikacija. Tai yra, vienas gesto komponentas gali keistis, o kitas - ne. Kai kurie veiksmažodžiai, pavyzdžiui, gali nurodyti veikiantįjį asmenį arba objektą, nurodant judesio kryptį. Kitais atvejais veiksmažodžiai gali rodyti informaciją apie kiekį, keičiant rankos formą.

Šie procesai gali būti kombinuojami. Būdvardžiai (čia predikatų poklasis) amerikiečių gestų kalboje (amslene, ASL) gali turėti iki 12 įvairių aspektų formų, sukurtų keičiant gesto judesio greitį, judesio stilių kartu su kartojimų skaičiumi.

Bet gestų kalba yra daugiau nei tik rankos. Nemanualiniai elementai - mimika, galvos, pečių judesiai - yra neatskiriama gestų kalbos gramatikos dalis ir skiria sakinių tipus ir atskiras sakinio dalis. Gestų kalbą mokytis nėra lengviau nei akustines kalbas, bet gestų kalbos yra labai turiningos, ekspresyvios ir įdomios, todėl verta įdėti pastangų ir laiko studijuojant jas.