Interlingvistika tiria tarptautinio bendravimo lingvistinius aspektus, jo problemas ir jų sprendinius. Tarptautinė komunikacija vyksta tarp žmonių arba grupių su skirtingomis kalbomis, skirtingo kultūrinio fono žiniomis. Interlingvistiką sudaro:

  • Pasaulio etninės kalbos, veikiančios kaip lingva franka (pagalbinė žodinė priemonė bendravimui).
  • Kalbos, atsiradusios tarptautinio bendravimo eigoje, vietiniame lygyje: pidžin, taip pat kreolų kalbos.
  • Kalbos specialiai sukurtos tarptautiniam bendravimui: tarptautinės pagalbinės kalbos, kurios dar vadinami planinėmis kalbomis.

Plačiąja prasme interlingvistika tiria istoriją, sukūrimą ir panaudojimą planinių kalbų. Tai glaudžiai susiję su tokia sritimi kaip filosofinė kalba, jos planavimas ir moderavimas.

Sąmoningas kišimasis į nacionalines kalbas vyksta įvairiuose lygiuose (nuo ortografijos ir gramatikos reformų iki žodyno modernizacijos ir kalbos standartizacijos). Kalbinis planavimas taip pat atlieka kalbų atnaujinimo funkciją (pavyzdžiui, šiuolaikinė hebrajų kalba) ir naujų kalbų planavimą. Tad natūralios ir planinės kalbos gali būti patalpintos vienoje skalėje tarp dviejų kraštutinumų - neliestos natūralios kalbos ir absoliučiai dirbtinės kalbos.

Natūraliai-dirbtinio kontinuumo paveikslas

  • Idealiai natūralios kalbos

  • Korėjiečių, Japonų

  • Vengrų

  • Norvegų

  • Šiuolaikinė Hebrajų, Indoneziečių

  • Esperanto, Novialo, Ido

  • Volapiuko

  • Solresol

  • Leibnico kalba

  • Dirbtinės kalbos, kalbos logika, programavimo kalbos

Planinės kalbos taip pat gali būti apriorinės arba apostriorinės.

Labiausiai paplitusi planinė kalba yra esperanto . Ji yra alternatyvi tarptautiniame bendravime su gausiu būriu šnekančių ja visame pasaulyje. Esperantologija arba esperanto studijos yra interlingvistikos dalis, tiriančios įvairius tarptautinės kalbos esperanto aspektus.